Re-post. Nuotrupos

Nupūtus dulkes nuo senų rašliavų

(parduotuvėje)
-Labas. Tai ko nesisveikini?
(nustebus) – Laura?! geras, nepažinau kaip pasikeitus. Kada grįžai ir ar ilgam?
-Ai, matai… Savaitę kitą gal ir pabūsiu. Nežinau net. (pažiūri į laikrodį)
-Puikiai atrodai! Ir šukuosena tiesiog super. (mintyse: -Tik vat spalva tai leva). O šeimą visą parsivežei?
(žiūri į laikrodį) – Žinai, gal susibėgam kada šią savaitę vakare prie kavos ar bokalo alaus?
-Hm… net ir nežinau. Būtų visai smagu, bet ar pati laiko ištaikysi, taip trumpam grįžai…
(energingai) – Vadinasi sutarta. Aš kaip tik Hansą Frankfurte su vaiku palikau, tai reikia bent su draugais ištaikyt laiko pasimatyt. Va… (traukia iš rankinės užrašų knygelę ir rašo) mano telefono numeris. Paskambink man šiandien vakare ir susitarsim tiksliau, kada susitinkam (išplėšia lapą su numeriu ir paduoda).
(neužtikrintai) – Taip, žinoma.
(nužvelgia nuo galvos iki kojų) – Puiku. Beja, tu irgi puikiai atrodai (mintyse:- 20 kilų numesk tik, mieloji)


(garsiai kvatoja ir braukia juoko ašaras) – O prisimeni tą dvyliktoką, kurį būdama gal septintoj įsikliopinau?
(juokiasi) – O, taip! Vos pamatydavai už kilometro artėjant, tai ir bordinė tapdavai. Beje, jau baigus mokyklą teko “garbė” (pakelia antakį) su juo susipažinti.
(susidomėjusi) – A ne?
– Uhu… (linkčioja galva). Slunkius kaip reta. Ir geria daug,  tada biškį agresyvus darosi. Nors gražus velnias…
(pripildo taures) – Ble, geriau išgeriam. Net susinervinau prisiminus, kokia debilė buvau. O tas prakeiktas raudonavimas! (staigus mostas taure į šoną ir dalis vyno šliūkšteli ant stalo) Blemba, kiek vizitų pas daktarus prireikė, kad įveikčiau juos.
– Užtat dabar pažiūrėk į save – kojos iš pažastų dygsta (šypsosi). Anksčiau raudai pati, o dabar vyrai prie tavęs žado netenka. Vien tavo Hansas ko vertas.
(sustingsta ir ilgam įsmeigia žvilgsnį pro langą)
(atsikosti) – Laura? viskas okei?
(išgeria taurėje likusį vyną ir pripildo taurę iš naujo, meta žvilgsnį į kitą taurę, bet, pamačiusi, kad ji dar artipilnė, pastato vyno butelį atgal) -Žinai, su Hansu mes jau metai kaip išsiskyrę.
-Nežinojau (nustebusi).
-Niekas čia Lietuvoj nežino. Net mama…
(atsargiai) – Bet kas gi nutiko?..
(pasiremia alkūnėmis ant stalo ir padeda smakrą ant sunertų delnų) – Kas nutiko?.. Andrius nutiko.
(pakelia antakį) – Kaip tai?
– O vat taip! Atvažiavo paskui mane į Vokietiją, o aš ir neatsispyriau…
(pasimetusi, lyg ir nori kažką sakyt)
– Pažįsti mane. Ir jį žinai. Tamsus jis gi… O aš ir Hansas šviesūs…
(įsmeigia žvilgsnį į Lauros veidą) – Tomukas?!!
(linkteli) – Sakiau gi skiriamės… Va, dabar Anai Tomą palikau pažiūrėt, o pati parlėkiau, galvojau,  durnelė, pakalbėsiu su Andrium, nuspręsim kaip toliau bus… Durnė tikra. (apsiverkia)
– Ša… (apkabina per pečius ir bando ramint, šnibžda kažką į ausį)

(oro uostas)
(išsiblaškiusiai)- Žinai, o tu teisi buvai. Nereikėjo man…
(nustebusi)- Apie ką tu? (padeda mažesnį lagaminą ant didesnio)
– Mama man kažkada buvo sakius, kad ant kitų nelaimės savo laimės nesusikursi. (mąsliai žiūri ir nervingai timpčioja šaliką) Teisi ji buvo.
(??? vis dar nesusivokia)
– Atleisk man už jį.. (įdėmiai žiūri į akis) Aš iš pavydo tada…
(nusisuka ir kurį laiką žiūri į švieslentę) – Antras… (atsisuka, bet nepakelia žvilgsnio). Tau jau laikas… O visa kita – pamiršk. (pakeliai delną ir gestais neleidžia kalbėt) Seniai viską žinau, tik nenoriu po praeitį kapstytis.
(nustebus) – Žinai?.. Kaip?…
(pakelia akis ir įdėmiai pažiūri) – Grįžo. Papasakojo. Atsiprašinėjo.
(netiki) – Grįžo? (nuo peties nuslysta rankinės dirželis, bet jo taip ir nepataiso)
(linkteli) – Taip. Tik nebereikėjo man jo.
(šnibžda) – Grįžo… (mintyse: – Grįžo? pas ją? Bet kodėl?!!!) Aa… (prasižioja kažką sakyt, bet nieko nesako)
– Laimingai. (tiesia ranką paspausti delnus)
(ignoruoja ištiestą delną ir smarkiai suspaudžia petį) – Kodėl?
(nusimuisto svetimą ranką sau nuo peties; suirzęs tonas) – Kas kodėl?
(neužtikrintai) – Grįžo kodėl?.. nors, ne, geriau sakyk, kodėl nepriėmei?
(apžiūri tiesiai į akis) – O kodėl turėjau priimti? (gūžteli pečiais) O šiaip tai ką aš žinau, sakė, pasiilgo, suklydo. (pašaipiai) Į šuns dienas visus dėjo ir atpirkimo ožių ieškojo. (tylesniu balsu) ko tik apie tave neprisiklausiau tada.
(bando sučiupti už rankos, bet nepavyksta) – Ką…?
– Tai nesvarbu. Tai praeitis. Ir neverta po senas šiukšles kuistis. Sudie (pasisuka išėjimo link)
(šiek tiek apkeltu tonu) – Ne, palauk! Ar negali man kaip draugei…
(pertraukia) – Draugei??!! Tu (pabrėžtinai) esi tik žmogus iš mano praeities, kuris kadaise buvo toks artimas ir brangus, kad… (balsas nutrūksta, akyse sužiba ašaros; giliai įkvepia ir iškvepia; ramiu tonu) Tai nebesvarbu. (apsisuka ir nueina)
(palydi žvilgsniu, kol ta išeina pro duris; susirenka lagaminus ir eina prie registracijos stalelio) -O vis tik grįžo… (vos girdimai; susimąsto: – O juk pas mane negrįžta…)

Advertisements

About somewonderland

While sometimes world may seem grey, in twilight's grey all the colors are hidden. Learning to find those colors is like making a collage from many and many scraps - it may seem hard, pieces might not fit at the first glance, but that scraps come together in the end. If you enjoy what you find, don't be shy.
This entry was posted in rašliava, re-post of old blog. Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s